Pirmosios žmonos netektis ir bejėgiškumo jausmas ligos akivaizdoje subrandino norą padėti kitiems. Vienintelėje šalyje tokio pobūdžio klinikoje, kuri atidaryta Kaune, kovojama ne prieš vėžį, o už gyvenimą.
Nieko neįtarė
Pirmagimio laukimas Kristinai buvo vienas gražiausių ir įsimintiniausių etapų. Apie pokyčius, kurie netrukus palies visą šeimą, niekas neįtarė.
„Vieną dieną ji pasijuto blogai. Nuvykus į Kauno klinikas mums pasakė, kad vaisius stumiamas. Kraujo rodikliai geri, akivaizdžių ligų nėra, bet vaisius vis tiek stumiamas. Mažyliui buvo subrandinti plaučiai, o Kristinai po dviejų dienų atliktas Cezario pjūvis“, – turėjęs gimti kovo pabaigoje, sūnus Dominykas, anot Egidijaus Žilinsko, pasaulį pasveikino vasario 6 d.
Nors gimė mažesnis, berniukas augo harmoningai, jautėsi gerai. Priešingai nei jo mama. Po gimdymo Kristina negalėjo pakilti iš lovos, jautė silpnumą. Vieną dieną nešdamas basoną Egidijus pamatė, kad išmatos jame yra juodos. Tokia spalva gali būti dėl geležies papildų ar kitų vaistų vartojimo, tačiau juodos išmatos gali reikšti, kad galimas kraujavimas virškinimo trakte. Gastroenterologas prof. doc. dr. Kęstutis Adamonis gimdyvei atliko skrandžio endoskopiją, o aptikęs kelias žaizdas paėmė biopsiją. Atsakymas – trečios stadijos vėžys.
„Kristina niekada nesiskundė. Taip, būdavo, kad kyla rėmuo, nevirškina, tačiau jūs man parodykite žmogų, kuriam taip nebūna“, – E. Žilinskas nemanė, kad minėti simptomai buvo sunkios ligos pranašai.
Praėjus mėnesiui po sūnaus gimimo, Kristinai buvo pašalintas skrandis, o moteris ėmė mokytis gyventi nauju – ligos diktuojamu – ritmu. Kiekvieną žingsnį lydėjo nežinia ir klausimai, kurie iki tol nebuvo aktualūs: kaip elgtis tarp chemoterapijų kursų, kaip padėti atsistatyti kraujui, kokius maisto produktus rinktis, ką daryti, jei kankina nemiga? Bendravimas su medikais ne visuomet vyko sklandžiai. Vieniems stigdavo laiko, kitiems – kompetencijos.
„Būdavo, patys ieškodavome informacijos, bendraudavome su sergančiais žmonėmis. Esame išbandę ir netradicinius gydymo metodus“, – anot E. Žilinsko, dienos šviesesnės tapo sutikus onkologą chemoterapeutą Alvydą Česą. Pas šį specialistą juodu vykdavo į Klaipėdą. Vienu metu Kristina buvo pasiekusi remisiją. Deja, daugiau nei po pusantrų metų trukusios kovos su agresyvia liga Kristina mirė.
Ryšys: Sandra nuo pat pradžių palaikė vyro idėją steigti kliniką, kuri padėtų onkologiniams ligoniams. Regimanto Zakšensko nuotr.
Ne nuosprendis
Kristinai liga tapo nuosprendžiu, tačiau neretai vėžys yra suvaldomas, kontroliuojamas ir nugalimas. Svarbiausia – laiku jį pastebėti ir kreiptis į specialistus. „Susirgęs vėžiu, nesvarbu, krūties, skrandžio ar plaučių, žmogus klausia: tai mirtina liga? Galiu pasakyti, kad taip nėra. Šiandienė onkologija mums leidžia daryti didelių stebuklų, – savo ilgamete patirtimi rėmėsi gydytojas onkologas chemoterapeutas A. Česas. – Prieš dešimt ar penkiolika metų sakydavome, kad piktybinei melanomai metastazavus, pacientui liko gyventi šeši mėnesiai, ir tai būdavo tiesa. Dabar galime sakyti, kad yra tokių pacientų, kurie po pirmosios imunoterapijos gyvena penkiolika metų. Tarkim, anksčiau apie 80 proc. ligonių, susirgusių plaučių vėžiu, mirdavo per pirmuosius dvejus metus. Vos 3–4 proc. išgyvendavo penkerius metus. Dabar turime pacientų, kurie išgyvena penkerius, aštuonerius, dešimt metų. Tai iš esmės keičia situaciją.“
Kiekvienu atveju, anot onkologo chemoterapeuto, būtina dirbti išvien, vadinasi, aktyviai stebėti pacientus, atlikti tyrimus, sudaryti planą.
„Tai labai svarbios aktualijos, kai kada netgi svarbesnės negu pats gydymas. Todėl visų mūsų nuostata yra tokia, kad gydant onkologines ligas būtinas bendradarbiavimas, visų komandų darbas, darbų koordinavimas ir ilgalaikis kokybiškas stebėjimas“, – A. Česas pabrėžė, kad ne mažiau svarbus ir paties paciento nusiteikimas.
Jis padeda susigyventi su liga, išprašyti ją iš savo kūno arba prisijaukinti. Šiuos žodžius savo pavyzdžiu iliustravo Leonas Kačinskas – vienam geriausių šalies psichiatrų prieš penkerius metus buvo diagnozuotas vėžys. Išgyvenamumo prognozė skambėjo negailestingai – pusmetis. Tačiau praėjo penkeri metai, o jis toliau dirba savo mėgstamą darbą, tapo paveikslus, kolekcionuoja kaklaraiščius, neatsispiria pagundai kavą gerti vis iš kito puodelio ir džiaugiasi kiekviena diena, kurią sveikina pakilus saulei.
„Ligonių problema, kad jie turi lūkesčių. O lūkesčiai susieti su rytojumi, kitais žmonėmis. Didžiausias lūkestis – džiaugtis šia diena. Viskas. Tada nėra streso, nėra baimės, kad kažko nesulauksi. Reikia džiaugtis dabar, o nelaukti. Kai pradedi laukti – tu negyveni. Tada kitas klausimas: jei negyveni, tai kodėl tu bijai mirti? – sako psichiatras L. Kačinskas. – Tai, kad esu gyvas, – Dievo valia. Padėti kitiems šiandien yra Dievo valios tęsinys.“
Išmanymas ir žmogiškumas
Šiandien Egidijus save vadina laimingu žmogumi. Šalia jo – ištikimiausia sąjungininkė, pagalbininkė ir bendražygė žmona Sandra. Žinojusi apie vyro praeitį, pamilusi sūnų Dominyką ir dovanojusi antrą džiaugsmą – Leonardą, moteris palaikė vyro idėją steigti gydymo įstaigą, kurioje būtų teikiama koncentruota specializuota onkologinė pagalba. Taip gimė Šiuolaikinės onkologijos klinika.
„Yra begalė istorijų, kurias galima pakeisti. Todėl darsyk noriu pasakyti, kad vėžys – kontroliuojamas. Pastebėtas laiku ir gydomas tinkamai, vėžys gali būti lengvesnė liga nei cukrinis diabetas“, – kalbėjo klinikos bendraturtis E. Žilinskas.
Šiuolaikinės onkologijos klinika – tarsi grandis tarp šeimos gydytojų ir tretinio lygio medicinos. Čia dirba kompetentingi specialistai: onkologas chemoterapeutas Alvydas Česas, onkologė chemoterapeutė doc. dr. Sigita Liutkausnienė, onkologė chemoterapeutė dr. Laura Kairevičė, hematologė Lina Neverbickienė, psichiatras Leonas Kačinskas, chirurgas prof. dr. Giedrius Barauskas, gastroenterologė, dietologė, psichoterapeutė doc. dr. Aida Žvirblienė, gastroenterologas prof. dr. Kęstutis Adamonis, akušerė onkoginekologė prof. dr. Daiva Vaitkienė, plastikos ir rekonstrukcijos chirurgas prof. dr. Rytis Rimdeika, dermatologė, dermatovenerologė Daiva Stanienė ir kiti savo srities asai. Jie diagnozuoja, konsultuoja, atlieka tyrimus, pateikia antrinę nuomonę ir padeda pacientui išlikti stipriam momentais, kai regis, svyra rankos. Tokie momentai neišvengiami, kai prasideda aktyvus vėžio gydymas. Pasitaiko atvejų, kai žmonės dėl to net nutraukia gydymą. Todėl labai svarbu su pacientu palaikyti ryšį ne tik chemoterapijos metu, bet ir tarp seansų. Tikslingas yra ir stebėjimas pasibaigus aktyviam gydymui, kai žmogus vis dar kupinas įvairių baimių. Galbūt kosulys tėra peršalimo ženklas, o skaudanti nugara – nepatogaus sėdėjimo automobilyje padarinys, tačiau žmogui, kuriam diagnozuota onkologinė liga, tai gali kelti didelį nerimą.
„Toks žmogus į onkologą greičiausiai nesikreips ir toliau nerimaus. Pasidarys irzlus, dings noras gyventi, sumažės apetitas, atsiras nemiga. Klinikoje mes stengsimės padėti ne tik medicinos priemonėmis, ne tik pasitelksime onkologų, chirurgų, dietologų ir kitų specialistų pagalbą, bet ir holistiniu požiūriu taikant kitas metodikas. Pasitelksime psichiatrus, psichologus, padėsime stabilizuoti situaciją ir vesime tuo keliu“, – A. Česas neabejojo, kad tada, kai žmogus žino apie ligą ir ko iš jos tikėtis, gyvenimas tampa ramesnis.
Todėl, jo įsitikinimu, bendravimas su pacientais turėtų būti ilgalaikis. Klinikos specialistai stebėtų paciento istoriją, o šis turėtų netiesioginį patarėją įvairiais klausimais.
Poreikis: nors klinika duris atvėrė neseniai, žmonės, anot E. Žilinsko, į ją registruojasi iš visos Lietuvos. Regimanto Zakšensko nuotr.
Paslaugų spektras
Šiuolaikinės onkologijos klinika po vienu stogu planuoja sutelkti dar daugiau specialistų, kurie prisidėtų prie sėkmingų istorijų rašymo. Tai mitybos specialistė, kuri pagal kraują sudarys planus, skausmo specialistas, radiologas. Ateityje galvojama ir apie tam tikras paslaugas, kurios palengvintų ligonių kasdienybę.
„Paprastas, tačiau moterims labai svarbus dalykas – kur įsigyti peruką? Tikrai nemalonu blaškytis po parduotuves ir ieškoti, todėl pagalvojome, kad galbūt gamintojai galėtų atvažiuoti į vietą“, – tokių ir panašių minčių, anot E. Žilinsko, yra ne viena.
Klinikos steigėjai svajoja suburti ir onkologinių ligonių bendruomenę, kuri rinktųsi į susitikimus. Jiems galėtų būti vedamos paskaitos, jogos užsiėmimai.
Dar vienas momentas, kurį akcentuoja klinikos įkūrėjai, – prevencija, sveikiems asmenims padedanti išvengti ligos, o jau išgirdusiems onkologinės ligos diagnozę – žymiai sumažinti vėžio atkrytį. Mūsų šalyje yra keturios: krūties vėžio, storosios žarnos vėžio ir prostatos vėžio – ankstyvosios diagnostikos programos ir gimdos kaklelio vėžio prevencijos programa. Klinikos medikai skatins pasinaudoti visomis nemokamomis programomis ir atliks tyrimus tiems, kam kils nerimas dėl savo sveikatos.